Sistemingas naudoto aliejaus supirkimas skamba kaip techninis verslo reikalas, tačiau už jo slypi kur kas paprastesnė ir svarbesnė istorija – apie tai, ką net mažas kiekis riebalų gali padaryti gamtai. Aplinkosaugininkai naudoto kepimo aliejaus vis dar laiko viena problemiškiausių buitinių atliekų, ir tam yra rimtų priežasčių.
Plėvelė, kuri trukdo kvėpuoti
Aliejus lengvesnis už vandenį, todėl patekęs į upelį, ežerą ar net nuotekų sistemą jis nepasiskirsto, o plinta paviršiumi plona, blizgia plėvele. Ši plėvelė atrodo nekaltai, bet ji veikia kaip uždanga: trukdo deguoniui patekti iš oro į vandenį. Vandens organizmams, kuriems deguonis gyvybiškai būtinas, tai tampa lėtu dusinimu.
Net nedidelis kiekis paskleidžia plėvelę dideliame plote. Todėl litras aliejaus, išpiltas į kriauklę be didelių apmąstymų, gali paveikti daug didesnį vandens tūrį, nei būtų galima įsivaizduoti. Nuotekų valyklose riebalai apsunkina valymo procesus, o miestų kanalizacijoje sukietėję jie formuoja kamščius, dėl kurių tenka kviesti specialią techniką.
Žala neapsiriboja vandeniu. Aliejus, patekęs į dirvožemį, sudaro kvėpuoti neleidžiantį sluoksnį aplink šaknis ir kenkia augalams bei dirvos gyvūnijai. Tad nesvarbu, ar jis išpilamas į kriauklę, ar į kiemą, – pasekmės atsiranda vienaip ar kitaip.
Atlieka ar išteklius?
Visa esmė ta, kad aliejus nėra „beviltiška” atlieka. Surinktas atskirai ir švarus, jis tampa vertinga žaliava biodyzelinui – kurui, kurio gyvavimo ciklas išskiria mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei iškastinis dyzelinas. Taip viena problema virsta dvigubu sprendimu: išvengiama taršos ir kartu pagaminamas atsinaujinantis kuras.
Šis principas vienodai galioja ir buityje, ir versle. Tai, ką namuose padaro vienas indas po kriaukle, dideliu masteliu atlieka gerai veikiantis aliejaus surinkimas maitinimo įstaigose, kuris kasmet sulaiko tonas riebalų nuo patekimo į kanalizaciją ir gamtą.
Mažas veiksmas, kuris turi prasmę
Aplinkosauga dažnai atrodo kaip per didelis uždavinys vienam žmogui. Klimatas, vandenynai, miškai – visa tai sunku paveikti iš savo virtuvės. Tačiau aliejus yra retas atvejis, kai ryšys tarp asmeninio veiksmo ir aplinkos yra tiesioginis ir aiškus: neišpyli į kriauklę – nepatenka į vandenį – netampa tarša.
Tai nereikalauja jokių aukų ar didelių pastangų. Reikia tik įpročio leisti aliejui atvėsti, supilti jį į indą ir atiduoti ten, kur jis bus tinkamai perdirbtas. Vienas litras, vietoj to, kad pakenktų, gali tapti dalimi sprendimo.
Verta įsivaizduoti ir bendrą mastą. Vien Lietuvoje kasdien iškepama milijonai patiekalų, o kiekvienas jų palieka šiek tiek riebalų. Atskirai paimtas litras atrodo nereikšmingas, tačiau sudėjus visų namų ūkių ir įstaigų kiekius susidaro tūkstančiai tonų per metus. Būtent dėl šios sumos atskiras surinkimas tampa ne formalumu, o realiai veikiančia aplinkosaugos priemone.
Gamtoje viskas susiję, o riebalai šį ryšį parodo itin aiškiai. Mažas pasirinkimas virtuvėje turi savo tęsinį upelyje, valykloje ir galiausiai – kuro bake. Pasirinkti, koks bus tas tęsinys, gali kiekvienas.